Kurkliai (lot. Gryllotalpa gryllotalpa) yra vieni iš įžūliausių ir pavojingiausių kenkėjų soduose bei daržuose. Jie aktyviai kasa tunelius po žeme, pažeidžia augalų šaknis ir jaunus daigus, sukeldami reikšmingą žalą įvairioms kultūroms. Nors šie vabzdžiai dažniausiai veikia nepastebimai, jų padariniai gali būti itin sunkūs ir dažnai pastebimi per vėlai. Todėl svarbu žinoti, kokius augalus kurkliai pažeidžia labiausiai ir kaip atpažinti jų veiklos padarinius.
Kurkliai gyvena drėgnose, puriose dirvose, kurios suteikia jiems geras sąlygas siaurintis ir ieškoti maisto. Jų pagrindinis maistas – augalų šaknys, daigai, o kartais ir kiti dirvožemio vabzdžiai bei jų lervos. Kurkliai ne tik tiesiogiai pažeidžia augalus grauždami jų šaknis, bet ir mechaniniu savo veikimu – žemės kasimu – trikdo dirvožemio struktūrą, dėl ko augalai gauna mažiau maistinių medžiagų ir vandens.
Labiausiai kurkliai mėgsta daržoves, tačiau jų žala jaučiama ir vaismedžių soduose, uogynuose bei gėlynuose. Kurkliai ypač aktyvūs pavasarį ir vasaros pradžioje, kai ieško maisto ir tinkamų vietų lizdavimui. Todėl šiuo metu svarbu atidžiai stebėti augalų būklę ir pastebėjus pirmuosius požymius, imtis priemonių.
Daržovės, tokios kaip morkos, burokėliai, svogūnai, bulvės, salotos ir žirniai, yra vienos jautriausių kurklių pažeidimams. Šių augalų šaknys ir jauni daigai yra lengvai pasiekiami ir maistingi, todėl kurkliai juos graužia pirmiausia. Dažniausiai pastebimas požymis – deformuotos, suplėšytos ar išraustos šaknys, nesudygę arba nykstantys daigai. Pavyzdžiui, morkų šaknys gali būti stipriai apgraužtos, todėl daržovės tampa negražios ir praranda skonines savybes.
Ne mažiau pažeidžiami yra ir vaismedžių sodinukai. Kurkliai kasa tunelius po jaunų medelių šaknimis, jas apgraužia, trukdami medeliams normaliai vystytis. Jauni sodinukai gali nukentėti ypač stipriai, nes jų šaknų sistema dar nėra pakankamai stipri, kad atlaikytų tokį poveikį. Toks pažeidimas dažnai lemia medelių nusilpimą ar net žūtį.
Uoginės kultūros, tokios kaip braškės, avietės, serbentai, taip pat nėra saugios nuo kurklių. Šie vabzdžiai kasa žemę po uogakrūmiais ir apgraužia jų šaknis, kas gali lemti krūmų silpnėjimą ir prastesnį derėjimą. Dažnai uogų derlius tampa mažesnis, o krūmai atrodo ligoti.
Gėlės ir dekoratyviniai augalai taip pat patiria kurklių žalą. Svogūninės gėlės – tulpės, narcizai, hiacintai – ypač dažnai pažeidžiamos, nes kurkliai graužia jų svogūnėlius ir šaknis. Rožės bei kiti gėlių sodinukai, ypač jei jie jauni, taip pat yra pažeidžiami. Pažeisti augalai lėtai vystosi, praranda žydėjimo intensyvumą arba net miršta.
Kurkliai savo veikla ne tik tiesiogiai naikina augalų šaknis, bet ir mechaniniu žemės kasimu sukuria dirvos tunelius, kurie sausina dirvą ir neleidžia jai išlaikyti drėgmės. Todėl net ir nepažeisti augalai gali kentėti dėl nepakankamos drėgmės ir maistinių medžiagų trūkumo.
Atpažinti kurklių žalą galima pagal keletą požymių: tunelių sistema dirvos paviršiuje, išrausti ar išdžiūvę daigai, sudžiūvusios ar deformuotos šaknys, o naktį galima išgirsti tylų čirškimo garsą netoli drėgnų dirvų.
Siekiant apsaugoti savo sodą nuo kurklių, svarbu reguliariai tikrinti augalų būklę ir dirvą. Ankstyva diagnostika leidžia imtis veiksmingų priemonių, kol kenkėjų populiacija dar nėra didelė. Prevencijos ir naikinimo būdai apima mechaninius dirvos įdirbimo būdus, spąstų naudojimą, biologines priemones, tokias kaip entomopatogeniniai nematodai, bei atsakingą cheminę kontrolę.
