Lelijas kartais reikia purkšti nuo kenkėjų ir ligų, tačiau tai priklauso nuo situacijos sode. Jei augalai auga sveiki, dirva tinkama ir nėra kenkėjų požymių, dažnai pakanka geros priežiūros ir papildomo purškimo neprireikia. Vis dėlto lelijas gali pažeisti įvairūs kenkėjai ir ligos, todėl kartais apsauga tampa būtina.
Dažniausias lelijų kenkėjas yra lelijinis vabalas. Tai ryškiai raudonas vabzdys, kuris minta lelijų lapais ir gali greitai apgraužti augalą. Jo lervos taip pat labai kenkia, nes maitinasi lapais ir silpnina augalą. Pastebėjus šiuos vabzdžius, juos galima surinkti rankomis arba, jei jų daug, naudoti insekticidus skirtus dekoratyviniams augalams.
Lelijas taip pat gali pulti amarai. Jie siurbia augalo sultis, dėl to lapai gali deformuotis ir silpnėti. Amarai dažnai atsiranda šiltu ir sausu oru. Nedidelį jų kiekį galima nuplauti stipresne vandens srove arba naudoti natūralius preparatus, pavyzdžiui, muilo tirpalą ar specialius biologinius purškalus.
Kartais lelijas pažeidžia ir ligos, ypač grybelinės. Viena dažniausių yra pilkasis puvinys. Jo požymiai yra rudos dėmės ant lapų, kurios gali plisti visame augale. Tokiu atveju padeda fungicidiniai purškalai, taip pat svarbu pašalinti pažeistus lapus ir užtikrinti gerą oro cirkuliaciją tarp augalų.
Norint sumažinti ligų ir kenkėjų riziką, labai svarbi prevencija. Lelijas reikėtų sodinti ne per tankiai, kad augalai gautų pakankamai oro ir šviesos. Taip pat reikia vengti perlaistymo, nes per didelė drėgmė skatina grybelinių ligų atsiradimą. Reguliariai apžiūrint augalus galima anksti pastebėti kenkėjus ir juos pašalinti dar prieš jiems išplintant.
Apibendrinant galima pasakyti, kad lelijas purkšti nuo kenkėjų ir ligų reikia tik tada, kai atsiranda problemų arba kai sode dažnai pasitaiko kenkėjų. Sveikiems augalams dažniausiai pakanka tinkamos priežiūros, gero dirvožemio ir saulėtos vietos. Jei augalai reguliariai stebimi, daug problemų galima išspręsti dar ankstyvoje stadijoje ir išvengti stiprių cheminių priemonių naudojimo.
