Dauginimas atlankomis yra vienas seniausių ir patikimiausių vegetatyvinio augalų dauginimo būdų, plačiai taikomas tiek profesionalioje sodininkystėje, tiek mėgėjiškuose soduose. Šio metodo esmė – naujo augalo išauginimas iš motininio augalo ūglio, jo neatskiriant tol, kol susiformuoja savarankiška šaknų sistema. Tokiu būdu augalas visą įsišaknijimo laikotarpį gauna vandens ir maisto medžiagų iš motininio augalo, todėl prigijimo tikimybė yra itin didelė.
Atlankomis dažniausiai dauginami augalai, kurių ūgliai yra lankstūs ir lengvai prilenkiami prie žemės. Tai įvairūs uogakrūmiai, tokie kaip serbentai, agrastai ar avietės, taip pat vynuogės, dekoratyviniai krūmai, vijokliniai augalai ir kai kurios daugiamečių gėlių rūšys. Šie augalai pasižymi gebėjimu greitai formuoti šaknis tose vietose, kur ūgliai liečiasi su drėgna dirva. Kadangi dauginimas atlankomis yra vegetatyvinis, naujas augalas visiškai pakartoja motininio augalo savybes, todėl šis būdas ypač vertinamas, kai norima išsaugoti konkrečią veislę ar jos dekoratyvines savybes.
Tinkamiausias laikas dauginti atlankomis yra pavasaris arba vasaros pradžia, kai augalai pradeda intensyviai augti ir jų gyvybiniai procesai yra aktyviausi. Šiuo laikotarpiu ūgliai greičiau formuoja šaknis, o iki rudens naujas augalas spėja pakankamai sustiprėti. Rudeninis dauginimas taip pat galimas, tačiau jis reikalauja daugiau priežiūros, nes jaunos šaknys gali būti jautrios šalčiui. Todėl pavasarinis dauginimas laikomas patikimiausiu ir saugiausiu pasirinkimu.
Pats dauginimo procesas nėra sudėtingas, tačiau reikalauja kantrybės. Pasirinktas sveikas, jaunas ūglis prilenkiamas prie dirvos ir dalis jo užkasama žemėmis, paliekant viršūnę virš žemės paviršiaus. Dažnai toje vietoje, kur ūglis liečiasi su dirva, šiek tiek pažeidžiama žievė, nes tai skatina šaknų formavimąsi. Užkasta vieta reguliariai laistoma, kad dirva būtų drėgna, nes drėgmė yra vienas svarbiausių veiksnių sėkmingam įsišaknijimui. Tik tada, kai susiformuoja pakankamai stipri šaknų sistema, naujas augalas atskiriamas nuo motininio ir persodinamas į nuolatinę augimo vietą.
Dauginimas atlankomis pasirenkamas neatsitiktinai. Šis metodas leidžia augalui vystytis natūraliomis sąlygomis, be papildomo streso, kuris dažnai pasireiškia dauginant auginiais ar sėklomis. Kadangi ūglis nėra iš karto atskiriamas, jis nepatiria staigaus vandens ar maisto medžiagų trūkumo. Dėl to šis būdas ypač tinkamas augalams, kurie sunkiai įsišaknija arba yra jautrūs aplinkos pokyčiams.
Vienas didžiausių dauginimo atlankomis privalumų yra labai aukštas prigijimo procentas. Taip pat šis metodas nereikalauja specialių įrankių ar didelių investicijų, todėl yra lengvai prieinamas kiekvienam sodininkui. Be to, gautas augalas būna genetiškai identiškas motininiam, o tai ypač svarbu veislinių augalų auginime. Tačiau šis dauginimo būdas turi ir trūkumų. Vienu metu galima išauginti palyginti nedaug naujų augalų, procesas užtrunka ilgiau, o aplink motininį augalą reikia pakankamai vietos. Be to, ne visi augalai tinka dauginimui atlankomis, ypač tie, kurių ūgliai yra standūs arba neauga arti žemės.
Apibendrinant galima teigti, kad dauginimas atlankomis yra patikimas, natūralus ir efektyvus augalų dauginimo būdas, labiausiai tinkantis uogakrūmiams, dekoratyviniams ir vijokliniams augalams. Nors jis reikalauja daugiau laiko ir kantrybės, rezultatas dažniausiai būna sėkmingas, o gauti augalai – stiprūs ir atsparūs. Dėl šių priežasčių šis dauginimo būdas išlieka vienu populiariausių sodininkystės praktikoje.
